Šiandien Seimo posėdyje bus svarstoma nauja mokestinė iniciatyva, rengėjų pavadinta solidarumo įnašu ir nutaikyta į bankų sektorių. Deja, solidarumo trūksta net pačių rengėjų pozicijose, jiems bandant atsakyti į klausimą, kokia šio mokesčio logika ir kam jo apskritai reikia.
Nepaprasta iniciatyvos skuba verčia manyti, kad tai kažkas labai svarbaus ir reikšmingo, tačiau tiek viešos diskusijos su vis besikeičiančiais argumentais, tiek paties mokesčio transformacija palieka šalies didžiausius ir ištikimiausius investuotojus nesupratusius, kam viso šito reikia.
Vyriausybė dėsto, kad mokesčio ištakos slypi ekonominėse aplinkybėse ir jų nulemtose komercinių bankų įplaukose, kurias siūloma traktuoti kaip rentą arba viršpelnį. Šių sąvokų įtvirtinimui itin nusipelnė XIX a. veikėjas Karlas Marksas, jas išplėtojęs savo veikale „Kapitalas“.
K. Markso teorijos Vladimiro Lenino buvo įgyvendinamos šalyje, kuriai sąjungos pavadinimas priklijuotas tais pačiais klijais, kaip solidarumas – planuojamam mokesčiui. Sąjungos įdirbį daugeliui mūsų teko patirti asmeniškai. Beveik šimtą metų užtruko jį išgyvendinti, o pastaruosius trisdešimt vis dar susiduriame su liekamaisiais reiškiniais jau nepriklausomoje valstybėje. Nepaisant to, 2023-aisiais stebime marksizmo motyvus atsikartojant lietuviškoje teisėkūroje.
K. Marksas kaltino kapitalistus iš darbininkų triūso spaudžiant perteklinę vertę, kuri esą išgaunama pelno pavidalu. Vienas iš jo sekėjų praktiškai taikytų būdų situacijai pakeisti – nuosavybės nusavinimas, arba ekspropriacija. Užsienio investuotojų vertinimu, šiuo metu Lietuvoje analogišką procesą vėl stebime gyvai.
Politikai sako, kad naujuoju mokesčiu iš bankų bus siekiama per dvejus metus surinkti 410 mln. eurų ir panaudoti juos karinės infrastruktūros kūrimui. Jie taip pat teigia, kad tai yra ypatingos svarbos ir ypatingos skubos uždavinys. Nesiginčijame. Teikti siūlymus dėl gynybos finansavimo – ne bankų reikalas, bet, kad jau tapome temos dalyviais, jaučiame pareigą pasisakyti.
Krašto gynyba – išties bendra užduotis, jai įgyvendinti būtinas patikimas lėšų šaltinis. Ypatingos svarbos ir skubos uždaviniams spręsti galima būtų laikinai įvesti specialų visuotinį mokestį, kurį tikrai palaikytų ir bankai, ir visuomenė. Pavyzdžiui, tokią 1,5 proc. mokestinę prievolę dar 2014-aisiais įvedė Ukraina, šiuo metu padidinti pajamų mokestį tiek įmonėms, tiek gyventojams 2 procentiniais punktais svarsto Estija. Dar viena idėja – įsteigti Gynybos fondą, kuriame lėšos galėtų būti tikslingai kaupiamos ir nukreipiamos konkretiems projektams. Kitas būdas – išleisti tikslinę obligacijų emisiją, kurią išpirktų visi norintys Lietuvos fiziniai ir juridiniai asmenys. Arba apsižiūrėti valstybės finansuose – gali būti, kad reikiamų lėšų atsirastų, ypač jei Vyriausybė paskubintų Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo priemonių (RRF) įsisavinimo procesus.
Beje, Vyriausybė nelabai ir slepia, kad lėšų šiam tikslui bus surasta bet kokiu atveju – sako, kad karinės infrastruktūros projektai bet kuriuo atveju vyks kaip suplanuota, o jei naujam bankų mokesčiui bus nepritarta ar jis bus nesurinktas, tai valstybė lėšų pasiskolins.
Tuo metu, mūsų įsitikinimu, valstybės investiciniam patrauklumui įnašo iniciatyva jau padarė daug žalos. Vyriausybės atstovai klaidina visuomenę sakydami, kad šalies saugumas ir pasirengimas gintis yra prioritetinis argumentas užsienio investuotojams. Šiaurės Korėja taip pat yra itin šalies saugumu ir pasirengimu gintis susirūpinusi valstybė. Ar ten veržiasi investuoti užsienio įmonės?
Glumina investuotojus ne tik vieningumo trūkumas, bet ir akivaizdi dviprasmybė. Ar naujojoje Lietuvos istorijoje yra buvę atvejų, kuomet politikai siūlytų naują mokestį ir pridėtų instrukciją, kaip jo išvengti, komentuodami, kad mokėtojams tai turėtų pavykti? Dabar jau yra.
Iniciatyvos rengėjai kartoja, kad naujuoju mokesčiu būtų apmokestintos grynosios palūkanų pajamos. Vyriausybė, Lietuvos bankas ir Prezidentas sufleruoja sektoriui galimybę jį susimažinti, mokant klientams vis didesnes palūkanas už indėlius ar mažinant paskolų palūkanas, ir tai įvardija kaip galimą „sveikintiną rezultatą“ ar „palankios elgsenos pokyčių principo siekinį“. Trisdešimt metų įdirbis Lietuvoje, mūsų vertinimu, yra pakankamas laikotarpis valstybei įsitikinti bankų, kaip vienų didžiausių šalies mokesčių mokėtojų, skaidrumu ir sąžiningumu. Tačiau, jeigu šito nepakanka, priminsime, kad bankai savo veikloje griežtai vadovaujasi visais jiems taikomais teisės aktais ir į biudžetą atsakingai moka visus iki cento jiems priklausančius mokesčius.
Tad, miela Valstybe, mes mokėsime Tau visus mokesčius, tik prašome vieno – kad jie būtų sąžiningi. Priminsime, kad jau sumokėjome 150 mln. eurų selektyviai vien bankams 2019-aisiais papildomai nustatyto pelno mokesčio, ir toliau manydami, kad tai nėra teisinga.
O kam bankams pelnas? Į tai neseniai atsakė Europos centrinis bankas (ECB), kurio vykdoma politika ir lėmė gerokai išaugusius kredito įstaigų pelnus. Komentuodamas Lietuvos politikų pasiūlymą apmokestinti bankų palūkanų pajamas, ECB akcentavo, kad vyraujant neapibrėžtumui ir tikintis ekonomikos nuosmukio, papildomas bankų likvidumas bei finansinis tvarumas reikalingi sistemos stabilumo užtikrinimui. ECB paaiškino, kad šalyse, kuriose, kaip Lietuvoje, daugiausia paskolų išduodama kintamomis palūkanomis, yra normalu tikėtis kredito įstaigų pelnų didėjant palūkanų kilimo ciklo pradžioje. Tačiau šių šalių bankai turi pasiruošti didesniems galimiems nuostoliams vėlesniu laikotarpiu, kai daliai klientų gali tapti sudėtinga mokėti išaugusias paskolų įmokas.
Tiek 2009 metų įvykiai Lietuvoje, tiek visai neseniai kilusi bankų krizė JAV aiškiai rodo, kokia trapi gali būti bankų sistema, jei joje prasideda masiniai reiškiniai, o pati sistema neturi išteklių atsparumui užtikrinti. Tuo metu siūlant tokį reikšmingą finansų sistemai mokestį nėra atlikta ilgalaikio poveikio analizė, kaip nurodė ECB, į daugelį jo pastabų taip pat nėra atsižvelgta.
Pagarba, lygiateisiškumas, skaidrumas – vertybės, be kurių sunkiai įsivaizduojama teisinė liberalios ekonomikos valstybė, kurią, investuotojų vertinimu, įtvirtina Lietuvos Konstitucija. Todėl jie čia ir atėjo. Deja, dabartinė situacija, valdžiai beatodairiškai stumiant mokesčio projektą ir piktinantis, kai ne itin mėgstamas sektorius šį traktuoja kaip bausmę jam ir saldainiuką rinkėjams, į tokį paveikslą neįsipaišo. Galime vieni kitus mėgti arba ne, bet kol sutariame, jog siekiame gyventi teisinėje valstybėje, galutiniai sprendimai turėtų būti priimami demokratinio konsensuso pagrindu.
Šiandien su nerimu konstatuojame – jaučiame, jog mūsų valstybei tampa patrauklu eiti Vengrijos kvazidemokratijos keliu.
